žioberė

žioberė̃ sf. (3^a) 1. žr. žiauberė 1: Nustvėręs duonos žioberė̃lę nosin grūda LKT317(Ds). | prk.: Kabojo nuriekta mėnulio žioberė rš. 2. įrankis nutrūkusiai ūdai ištraukti: Žioberė̃ – triražė, su koteliu, trijų keturių lenktų ražiukų, su žiedu įrišti virvelę Kin.